Šokoladinis bučinys.

- papasakok ką nors man.
-trumpą istoriją ar ilgą?
- ką nors, man nesvarbu. apkabink ir tyliai savo raminančiu balsu murmėk, kad ir pavienius žodžius. aš tavęs klausysiuos, bet paskui užmigsiu ant tavo rankų.. savo galvą romiai atrėmus į tavo petį.
- aš tave apgaubsiu ir saugosiu tarsi augalą, mano rankos šildys tavo purpurinę odą, bet nepažadu, kad sugebėsiu būti kantrus ir laukti, kol tu pramerksi akis. aš tave tą pačią akimirką, kai užmigsi pabučiuosiu, nes bijosiu tavęs netekti.
- aš kažką suniurnėsiu.
- ne, man, rodos, tu mane apkabinsi per kaklą ir nepaleisi. nori, šokolado?
- o tu esi turbūt vienintelis, kuris man siūlo šokolado, - nusijuokia. - man jauku su tavimi, vat šitaip atsirėmus į tave. o šokolado niekada neatsisakysiu, jei jis yra juodas. kartus ir kerinčiai tirpstantis mano burnoje. bet po to tu manęs nenorėsi bučiuoti.
- tai ką dėl to nevalgysi šokolado?
- o ar turiu iš ko rinktis? - koketiškai prisimerkia.

- oi, tas žvilgnis. atiduok šokoladą.. - dantyse ji laiko sukandus gabalėlį, - ne, geriau aš pats pasiimsiu.