Kai myli..

Vienam pamilti užtenka kelių minučių, kelių šiltų žvilgsnių, ar spindinčios, nuoširdžios šypsenos. Ir akimirksniu pameti galva. Kitam net leidžiant metų metus su žmogumi nepavyksta būti tokiam įsimylėjusiam, kaip esi tu. Kai myli pasaulis atrodo gražus. Liūdesys nėra toks niūrus. Ilgesys labiau malonus, nei slegiantis. Kai myli, virpa net tavo blakstienas. Tada atrodo, kad žvaigždės taip arti. Atrodo, kad suskaičiuotum jas per porą sekundžių. Kai myli, nesinori užmigti ne dėl to, kad bijai sapnų, bet dėl to, kad realybė geresnė už sapnus. Kai myli naktis atrodo tokia romantiška. O saulė nė kiek ne šiltesnė, už tas dvi rankas. Kai myli tau nekyla klausimų. Tada jautiesi toks visavertis ir pakylėtas. Kai myli, esi laimingas. Tačiau, kai myli tave tu esi VIRŠ VISKO.

Just love me now and forever.

Žinai, ką? Mylėk mane ne už tai, kad esu užsispyrusi kaip ožka, o už tai, kad siekiu savo tikslo ir kažkada vienas iš jų buvai tu. Mylėk ne už tai, kad greit supykstu, o už tai, kad lengvai atleidžiu. Ne už tai, kad garsiai ir kartais be reikalo rėkiu, bet už tai, kad bent turiu tau ką pasakyti. Mylėk ne už tai, kad retai pabučiuoju,  bet už tai, kad bučiuoju labai saldžiai ir ilgai, ne už tai, kad retai pavyksta susitikti, o užtai, kad susitikus be galo stipriai apkabinu. Mylėk ne už gražias mano akis, bet už jų spindesį, kai žiūriu į tave, ne už saldžias lūpas, bet už žavią šypseną. Ne už tai, kad mano plaukai švelniausi pasaulyje, o už tai, kad tik nuo tavo rankų jie nesielektrina. Ir ne už tai, kad iš minios pasirinkau tave, o už tai, kad nenuleisdama rankų ir nepasiduodama tavęs siekiau. Ir žinai, mylėk net ne už tai, kad aš tave myliu, bet už tai kad iš vis esu. Ir esu tik tavo.. :*

Su laiku visi keičiasi.

Su laiku visi keičiasi, vieni į blogą pusią, kiti į gerą. Draugė jį laiko geriausiu, visada laikė ir laikys, nes tiek laiko pažįsta, tiek daug akimirkų ir gerų prisiminimų, bet kai mato, kad tas draugas su ją nesiskaito, kad ją pamiršo, kad pamiršo ką jai sakė, labiau brangina kitas drauges, jam jos svarbesnės, o tai draugei parašo iš reikalo arba kai kitos jam neparašo, ji pradeda abejoti, kad jam ji svarbi. Ir tai draugei nėra nė vieno žmogaus svarbesnio už tą draugą, nes ji tik juo pasitikėjo, pasakojo problemas, tik jis tas problemas žino, juk tas draugas apie ją žino daugiausiai iš visų, nes ji laikė jį geriausiu ir visada juo tik juo pasitikėjo, bet jis nuo jos nusigrežė dėl pavydo, pavydo kitam draugui manydamas, kad jis jai geresnis už jį, nors aip nėra. jis leido jei suprasti tai, kad negalima turėti kitų draugų tik jį vieną. Jai plyšo širdis, iš skausmo, ji verkė, verkė dėl geriausio draugo, bet jam tai nesvarbu, nesvarbu ką ji jaučia, nes jis pasikeitė, jo širdis užšalo. Ji nieko nesakė kai jam buvo ir ji geriausia draugė ir kita draugė, o jis.. Kai pasitaikė proga pasakė "adjos amigo" tai draugei buvo dvigubai skaudu, nes dar kentėjo dėl vaikino. Juk tikri draugai nenusigręžia sunkiausia minutę, o jis nusigręžė nors ji jį laikė geriausiu ir tikriausiu draugu. Praėjo jau berods 3 dienelės, o jei vis skauda širdelė. Jai svarbu, kad tik tam draugui būtų gerai. Ji niekada jo nepamirš ir jai jis visada bus svarbus.

Šokoladinis bučinys.

- papasakok ką nors man.
-trumpą istoriją ar ilgą?
- ką nors, man nesvarbu. apkabink ir tyliai savo raminančiu balsu murmėk, kad ir pavienius žodžius. aš tavęs klausysiuos, bet paskui užmigsiu ant tavo rankų.. savo galvą romiai atrėmus į tavo petį.
- aš tave apgaubsiu ir saugosiu tarsi augalą, mano rankos šildys tavo purpurinę odą, bet nepažadu, kad sugebėsiu būti kantrus ir laukti, kol tu pramerksi akis. aš tave tą pačią akimirką, kai užmigsi pabučiuosiu, nes bijosiu tavęs netekti.
- aš kažką suniurnėsiu.
- ne, man, rodos, tu mane apkabinsi per kaklą ir nepaleisi. nori, šokolado?
- o tu esi turbūt vienintelis, kuris man siūlo šokolado, - nusijuokia. - man jauku su tavimi, vat šitaip atsirėmus į tave. o šokolado niekada neatsisakysiu, jei jis yra juodas. kartus ir kerinčiai tirpstantis mano burnoje. bet po to tu manęs nenorėsi bučiuoti.
- tai ką dėl to nevalgysi šokolado?
- o ar turiu iš ko rinktis? - koketiškai prisimerkia.

- oi, tas žvilgnis. atiduok šokoladą.. - dantyse ji laiko sukandus gabalėlį, - ne, geriau aš pats pasiimsiu.

Pasaka apie meilę.

Seniai, labai seniai buvo sala, kurioje gyveno visi žmoniu jausmai Džiaugsmas, Liūdesys, Pažinimas.. ir taip, kaip ir kiti jausmai, greta gyveno ir Meilė. Vieną gražią dieną Jausmams buvo pranešta, kad jų sala netrukus paskęs. Taigi, visi susiruošė savo laivus ir apleido salą. Tik Meilė laukė iki paskutinės akimirkos, Salai skęstant, Meilė prašėsi pagalbos. Ir praplaukė Turtingumas savo prabangiu laivu pro Meilę. Ši paklausė: "Turtingume, ar gali mane pasiimti su savimi?" "Ne, aš negaliu. Savo laive aš turiu daug aukso ir sidabro. Čia tau nėra vietos." Toliau klausė Meilė Išdidumo, kuris plaukė įspūdingu laivu pro šalį: "Išdidume, aš tavęs prašau, gal galėtumei mane pasiimti su savimi?" "Meile, aš tavęs pasiimti negaliu", atsakė Išdidumas, "čia viskas taip tobula. Tu galėtum mano laivą apgadinti." Dabar Meilė kreipesi į Liūdesį, kuris kaip tik keliavo pro šalį. "Liūdesį, prašau tavęs, paimk mane su savimi". "O Meile", atsakė Liudesys, aš esu toks liūdnas, kad turiu likti vienas." Keliavo ir Džiaugsmas pro Meilę, bet jis buvo toks patenkintas, jis net negirdejo, kai Meilė jo šaukėsi. Staiga tare balsas: "Ateik Meile, aš pasiimsiu tave su savimi". Tai buvo Amžius, kuris taip kalbejo. Meilė buvo tokia dėkinga ir laiminga, kad ji pamiršo Amžiaus paklausti, kuo jis vardu. Kai jie pasieke krantą, Amžius nukeliavo tolyn. Meile suprato, kad ji jam liko labai skolinga, todėl klause Pažinimo: "Pažinime, gal gali pasakyti, kas man padėjo?" "Tai buvo Laikas", atsakė Pažinimas. "Laikas?", paklausė Meilė, "Kodel Laikas man padėjo?" Ir Pažinimas atsakė: "Tiktai Laikas supranta, kokia svarbi yra Meilė gyvenime."

Kartu ir gyvenimą, nes su lig kiekvienu savo veiksmu, gyvenimą kreipiame atitinkama linkme.

Kartu ir gyvenimą, nes su lig kiekvienu savo veiksmu, gyvenimą kreipiame atitinkama linkme.

Ir kaip dažnai būna, kad atsisėdu tamsiame šiltame kambaryje, pasiremiu rankomis galvą ir vienintelis dalykas kurį galiu jausti, tai ta  melancholiška nostaligiška muzika, įsismelkusi į menkiausią mano kambario kertelę. Kartais mintyse pralekia prisiminimų nuotrupos, tuomet suprantu, kas ištikrųjų gyvenime man teikia reikšmę. Paprastai apie tokius dalykus negalvoju, jie būna užmiršti, ir iškyla tik tomis susikaupimo, liūdesio akimirkomis. Tie prisiminimai tikriausi. Nors kartais jie būna skaudūs, tuomet stipriai užsimerkiu, tarsi bandydama juos išvaikyti. Tačiau jie prasmingi.

Gali atrodyti, tarsi šnekėčiau apie labiausiai į pesimizmą įnikusį žmogų. Bet aš žinau, kiek daug stiprybės galima įgauti po tokių akimirkų, kai viskas atrodo beprasmiška ir nėra jėgų jokiem svarbiem dalykam. Tada užsispiri, nusprendi, kad prasmė yra ir tu ją surasi. Tai tarsi naujas oro gurkšnis, kuriuo galima gyventi. Iki kitos tokios akimirkos..

Žmonių gyvenimai susideda iš nuolydžių ir pakilimų. Ir nei viena negalėtų egzistuoti be kito. Vien džiaugmas, niekada nebūtų toks tikras, jei nepajustume ir liūdesio akimirkų. Ir aš po tokios akimirkos vėl į viską žiūriu kitaip. Eilinį kartą pabudau. Vėl įkvėpiau gaivaus oro į visą save ir vėl esu pasiruošusi viskam..

http://www.youtube.com/watch?v=hAwO1ka0gcA

Skanėsiukas!

Only Girl.

You can make me feel like I'm the only girl in the world.http://www.youtube.com/watch?v=pa14VNsdSYM&NR=1

Prisimink mane.

Tu negali grįžti į tą dieną,kai mes susitikom. Bet gali nueiti į tą pačia vietą ir prisiminti kaip viskas vyko.

Tu negali dar kartą manęs pabučiuoti, bet gali prisiminti mano lūpų skonį.

Tu negali man kuždėti meilių žodžių ,bet gali gailėtis, kad tą dieną to nepadarei.

Tu negali dabar manęs turėti, bet gali prisiminti, kai laikei mane savo glėby.

Tu negali dar kartą atsigręžti, bet gali prisiminti, kaip paskutinį kartą aš nusukau savo žvilgsnį.

Tu negali, o aš galėčiau. Bėda tik ta, kad aš daugiau nenoriu prisiminti.